Išsilavinimo standartai

© Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklos bendrosios programos ir bendrojo išsilavinimo standartai. XI - XII klasės. Vilnius: Švietimo plėtotės centras, 2002.

 

Sritis / Tematika

Esminiai
gebėjimai

PASIEKIMAI

Bendrojo kurso

Išplėstinio kurso

1. Metodologiniai fizikos klausimai

Apibūdinti fizikinės analizės eigą ir atlikti fizikinius tyrimus.

 

1.1. Aiškina supančio pasaulio įvairovę vartodamas fizikines sąvokas. Apibūdina mikro- ir makropasaulį, jų mastelius. Aiškina fizikos ir kitų mokslo žinių absoliutumo ir sąlygiškumo aspektus.

 

1.1. Apibūdina fizikos ir kitų gamtos mokslų vietą šiuolaikinės visuomenės gyvenime, skiria fundamentinę ir techniškąją fizikos sritis.

 

Apibūdinti žmogaus reikšmę moksliniams atradimams ir fizikos bei kitų mokslų žinių sąlygiškumo aspektus.

1.2. Apibūdina fizikinius tyrimo metodus, šių metodų galimybes, jų naudą, galimus pavojus ir žalą gamtinei, socialinei, kultūrinei aplinkai.

1.2. Apibūdina pagrindines fizikos sąvokas, mokslinio tyrimo metodus. Nurodo fizikinės analizės eigą: stebėjimą, eksperimentą, hipotezę, dėsnį, teoriją. Nusako žmogaus gamtos pažinimo tikslumą, galią ir ribotumą.

 

 

 

1.3. Yra susipažinęs su svarbiausių pasaulio fizikos atradimų istorija. Apibūdina žmogaus reikšmę moksliniams atradimams. Nusako Lietuvos mokslininkų vaidmenį fizikos mokslo raidoje.

 

1.3. Savais žodžiais apibūdina klasikinės ir moderniosios fizikos skirtumus ir ryšį. Nusako svarbiausius šiuolaikinės fizikos mokslo pasiekimus.

2. Medžiagų sandara

Apibūdinti atomo struktūrą, atominę (molekulinę) medžiagos sandarą ir medžiagos būsenas molekulinės kinetinės teorijos požiūriu.

2.1. Savais žodžiais nusako ryšį tarp medžiagos makroskopinių savybių ir jos mikroskopinės struktūros. Apibūdina dujinę, skystąją ir kietąją medžiagos būseną vartodamas tūrio, formos, tankio, temperatūros sąvokas.

 

2.1. Apibūdina ir klasifikuoja medžiagas pagal jų fizikines savybes. Apibūdina dujinę, skystąją ir kietąją medžiagos būsenas papildomai vartodamas slėgio, dalelių energijos sąvokas. 

 

 

2.2. Apibūdina atomą kaip mažiausią elemento dalelę, o molekulę – kaip mažiausią junginio (medžiagos) dalelę.

2.2. Nusako tarpatominio ryšio susidarymą, jo sąsają su cheminėmis medžiagos savybėmis. Paaiškina medžiagų savybių įvairovę.

 

 

 

 

2.3. Apibūdina atomo struktūrą, subatomines daleles (elektronus, protonus, neutronus), jų tarpusavio sąveiką (branduolines jėgas). Paaiškina stabilias medžiagos formas analizuodamas mikroskopinį vaizdą. Nusako žinių apie mikropasaulį sąlygiškumą, atomo modelio ribotumą.

 

2.3. Apibūdina Rezerfordo ir Boro atomo modelį. Aiškina izotopų savybes.

3. Judėjimas ir jėgos

Apibūdinti ir vartoti pagrindines kinematikos ir dinamikos sąvokas: mechaninis judėjimas, atskaitos sistema, materialusis taškas, trajektorija, kelias, poslinkis, greitis, pagreitis, jėga.

 

Taikyti pagrindines kinematikos lygtis ir dinamikos dėsnius sprendžiant

3.1. Aiškina materialiojo taško kinematikos pagrindus. Apibūdina ir vartoja šias fizikines sąvokas ir dydžius: mechaninis judėjimas, atskaitos sistema, materialusis taškas (taškinis kūnas), trajektorija, kelias, poslinkis, vidutinis greitis, greitis, momentinis greitis ir pagreitis kaip vektoriai. Apibūdina tolyginį, tolygiai kintantį slenkamąjį judėjimą, judėjimą apskritimu pastoviu greičiu, įcentrinį pagreitį, apsisukimų periodą ir dažnį. Sprendžia modelinius kinematikos uždavinius.

 

3.1. Apibūdina judėjimo reliatyvumą. Taiko pagrindines kinematikos lygtis spręsdamas uždavinius.

 

uždavinius.

 

Apibūdinti mechaninę energiją bei jos virsmus, galią.

3.2. Nurodo jėgą, kaip judėjimo kitimo arba kūnų deformacijos priežastį. Skiria keturias pagrindines fundamentinių jėgų (sąveikų) rūšis: gravitacijos, elektromagnetinę, silpnąją ir stipriąją. Klasifikuoja jėgas pagal jų pasireiškimą ar kitus kriterijus (pvz., trinties, keliamoji, sunkio, svorio, įcentrinė, tamprumo, molekulinė, elektrinė, magnetinė, varos ir kt.).

 

3.2. Nurodo jėgą kaip vektorių ir vienintelę priežastį, suteikiančią kūnui pagreitį. Klasifikuoja jėgas pagal jų pasireiškimą, t.y. skiria elektrostatinę, elektromagnetinę, tarpmolekulinę, mechaninio įtempimo ir gniuždymo, branduolinę ir kt.

 

 

3.3. Nusako dinamikos pradmenis. Formuluoja I, II ir III Niutono dėsnius ir juos taiko spręsdamas paprasčiausius modelinius uždavinius. Dinamikos dėsnius iliustruoja kasdienės patirties pavyzdžiais.

3.3. Nusako dinamikos pagrindus. Apibūdina masę kaip kūno inertiškumo matą. Apibūdina veiksmą ir atoveikį, jėgos momentą, masių (svorio) centrą, kelių jėgų atstojamąją. I, II ir III Niutono dėsnius taiko analizuodamas mechanikos problemas. Paaiškina jėgų ir momentų pusiausvyrą. Nurodo paprastuosius mechanizmus, jų taikymą kasdieniame gyvenime.

 

 

3.4. Aiškina visuotinę (gravitacijos) trauką. Formuluoja impulso tvermės dėsnį ir taiko jį spręsdamas paprasčiausius uždavinius. Apibūdina dangaus kūnų judėjimą, kosminių skrydžių mechanikos pradmenis bei nesvarumą.

 

3.4. Nusako visuotinės traukos dėsnį. Taiko impulso tvermės dėsnį.

 

 

3.5. Apibūdina potencinę ir kinetinę energiją, mechaninį darbą. Analizuoja energijos virsmus paprasčiausių mechaninių procesų atvejais (kūno kritimas gravitacijos lauke, suspausta spyruoklė, matematinės švytuoklės energijos virsmai ir kt.).

3.5. Apibūdina fizikines energijos ir darbo sąvokas, nurodo, kaip energija gali būti skirstoma į rūšis (potencinę, kinetinę ir lauko) bei formas (mechaninę, šiluminę, elektrinę, magnetinę, bangų, branduolinę ir kt.). Paaiškina energijos tvermės dėsnį, jį pritaiko, analizuodamas įvairius fizikinius vyksmus ir virsmus.

 

 

 

3.6. Nusako reliatyvumo teorijos objektą, atsiradimo prielaidas ir raidą. Nurodo, kad šviesos greitis vakuume – tai ribinis signalų sklidimo greitis. Pateikia reliatyvumo teorijos pasireiškimo pavyzdžių. Nusako, kodėl reliatyvumo teorijos išvados neprieštarauja klasikinės fizikos dėsniams.

3.6. Išmano reliatyvumo teorijos esminius principus. Nusako, kaip kūno masė priklauso nuo greičio, masės ir energijos sąryšio dėsnį ir kaip jis pasireiškia branduolinių reakcijų metu.

 

 

 

3.7. Analizuoja hidromechanikos uždavinius, apibūdina skysčių ir dujų stulpą. Paaiškina kūnų plūduriavimą skysčiuose ir dujose remdamasis Paskalio ir Archimedo dėsniais. Nurodo hidromechanikos pasireiškimo bei taikymo gamtoje ir žmogaus praktinėje veikloje pavyzdžių.

 

4. Molekulinė fizika ir termo-dinamika

Nusakyti pagrindinius molekulinės kinetinės teorijos teiginius.

Apibūdinti fazinius virsmus, vidinę energiją ir jos kitimo būdus.

4.1. Mechanines kūnų savybes sieja su jų molekuline struktūra.

4.1. Paaiškina fizikinius vyksmus, nulemtus molekulių sąveikos savybių. Formuluoja Huko dėsnį, nusako jo pasireiškimą gamtoje ir taikymą. Aiškina drėkinimą, kapiliarumą, kūnų plėtimąsi. Pateikia šių vyksmų taikymo kasdieniame gyvenime, technikoje, paplitimo gamtoje pavyzdžių.

 

Apibūdinti šiluminių va-riklių naudą, jų sukeliamas ekologines problemas, veikimo principus.

4.2. Nusako molekulinės kinetinės teorijos pradmenis.

4.2. Sieja didelio dalelių skaičiaus sistemos temperatūrą, slėgį, tankį su dalelių greičiu, kinetine energija, jų tankiu.

 

 

 

Taikyti energijos tvermės dėsnį įvairių energijos virsmų atveju.

4.3. Apibūdina idealiųjų dujų modelį, būsenos parametrus, idealiųjų dujų būsenos lygtį (Mendelejevo ir Klapeirono lygtį).

 

4.3. Apibūdina izoprocesus.

 

 

Apibūdinti negrįžtamuosius procesus.

 

Pagrįsti būtinybę taupyti,

4.4. Aiškina fazinius virsmus: lydymąsi-kristalizaciją, garavimą-kondensaciją, virimą, apibūdina parametrus, nusakančius šiuos virsmus (virsmų temperatūras, savitąsias šilumas).

 

4.4. Aiškina sublimaciją. Apibūdina virsmų temperatūrų priklausomybę nuo aplinkos sąlygų.

 

efektyviai naudoti energiją.

4.5. Apibūdina vidinę energiją ir jos kitimo būdus, temperatūrą, mechaninio darbo ir šilumos ryšį. Nusako termodinamikos pradmenis, formuluoja I ir II termodinamikos dėsnius. Paaiškina šiluminių variklių veikimo principus, nurodo, kur jie naudojami. Nurodo šilumos perdavimo dėsningumus, jų svarbą technikoje ir kasdieniame gyvenime.

4.5. Analizuoja šiluminius procesus remdamasis termodinamikos dėsniais ir vartodamas susijusias su energija bei jos virsmais sąvokas: vidinė energija, temperatūra, šilumos kiekis. Remiasi I termodinamikos dėsniu kaip šiluminių procesų energijos tvermės dėsniu. Aiškina, kaip veikia šiluminiai varikliai, koks jų naudingumo koeficientas. Supranta II termodinamikos dėsnį kaip energijos savaiminio judėjimo vyksmą iš šiltesnio kūno į šaltesnį. Apibūdina entropijos sąvoką.

 

 

 

4.6. Formuluoja energijos tvermės dėsnį, nusako jo fundamentalumą ir universalumą. Nusako energijos tvermę vyksmuose (molekulinės fizikos ir termodinamikos, elektros, atomo, branduolio fizikos ir kituose reiškiniuose, chemijoje bei biologijoje). Nusako energijos gamybos ir naudojimo reikšmę visuomenės gyvenime. Apibūdina energetinių resursų Žemėje problemas, energijos gamybos bei naudojimo technologinius ir ekologinius aspektus.

4.6. Nusako prioritetinę energijos gamybos reikšmę šiuolaikinės visuomenės gyvenimui bei su tuo susijusias problemas. Apibūdina įvairių energijos šaltinių (hidroenergetinių, cheminių, branduolinių bei alternatyviųjų – vėjo, Saulės, geoterminių ir kt.) taikymo ypatumus, pranašumus ir trūkumus. Nurodo būtinybę efektyviai naudoti bei taupyti energiją, siūlo, kaip to siekti.

5. Elektra ir magnetizmas

Apibūdinti dvi krūvių rūšis ir jų sąveiką.

 

Nusakyti ir taikyti nuolatinės srovės dėsningumus bei apibūdinti laidininkų jungimo būdus.

 

5.1. Statinės elektros dėsningumus apibūdina remdamasis elektrinio lauko ir krūvio sąvokomis, krūvio tvermės bei Kulono dėsniais. Paaiškina elektrinę talpą, kondensatorius, nurodo, kur jie taikomi.

5.1. Nurodo dviejų rūšių krūvius, jų sąveiką per elektrinį lauką. Apibūdina elektrinio lauko stiprį bei potencialą, šių dydžių ryšį. Nusako darbą elektriniame lauke. Analizuoja laidininkus ir dielektrikus elektriniame lauke, medžiagos dielektrinę skvarbą. Paaiškina kondensatorių jungimo būdus, kondensatoriaus energiją.

 

 

Nusakyti magnetinių reiškinių kilmę ir apibūdinti nuolatinius magnetus.

 

Apibūdinti elektros variklių veikimo principus ir naudojimą.

 

 

5.2. Nusako nuolatinės srovės dėsningumus, aiškina Omo dėsnį, vartodamas įtampos, srovės stiprio ir varžos sąvokas. Skiria laidininkų jungimo būdus, išmatuoja srovę ir įtampą paprasčiausiose grandinėse. Nurodo, kokie yra elektros šaltiniai, jų rūšis.

5.2. Nuolatinę srovę apibūdina kaip kryptingą elektringų dalelių judėjimą. Nusako srovės stiprį, įtampą, laidininkų varžą. Paaiškina lygiagretųjį ir nuoseklųjį laidininkų jungimą, šaltinio elektrovarą, jo vidaus varžą, srovės darbą ir galią. Paaiškina ir taiko Omo dėsnį grandinės daliai ir paprasčiausioms uždarosioms grandinėms. Nusako elektros grandinių matavimo prietaisų veikimo principus. Matuoja grandinių srovę bei įtampą.

 

 

Apibūdinti elektromagnetinės indukcijos reiš­kinį ir jo taikymą.

5.3. Apibūdina srovės kuriamą magnetinį lauką, nurodo magnetinių reiškinių kilmę. Paaiškina elektros variklių veikimo principus, nurodo, kur jie taikomi. Apibūdina nuolatinius magnetus, planetų ir žvaigždžių magnetinius laukus. Nusako elektromagnetinės indukcijos reiškinį.

5.3. Paaiškina pastoviųjų magnetinių laukų savybes. Apibūdina srovių sąveiką, magnetinę Ampero jėgą, magnetinę indukciją. Paaiškina elektringų dalelių judėjimą pastoviuose elektriniuose ir magnetiniuose laukuose. Nurodo, kur taikomi šie vyksmai. Nusako magnetines medžiagų savybes, magnetinę skvarbą, feromagnetines medžiagas, magnetinio įrašymo principus ir kaip jis taikomas informacijai saugoti. Apibūdina dangaus kūnų magnetinius laukus.

 

 

 

 

5.4. Analizuoja srovę įvairiose terpėse: metaluose, vakuume, puslaidininkiuose, elektrolitų tirpaluose ir dujose. Nurodo, kaip ji taikoma įvairiose terpėse (elektronų pluošto prietaisus – elektronų vamzdį, vakuuminį diodą, puslaidininkinius prietaisus p-n sandūros pagrindu – diodą, tranzistorių, optoelektronikos prietaisus ir kt.), kaip jie naudojami buityje, technikoje ir moksle.

 

 

 

 

5.5. Nusako elektromagnetinės indukcijos dėsnį, Lenco taisyklę, induktyvumą, ritės magnetinio lauko energiją. Pateikia elektromagnetinės indukcijos reiškinio taikymo pavyzdžių.

 

6. Svyravimai ir bangos

Aiškinti ir taikyti periodinius vyksmus charakterizuojančius parametrus.

 

 

6.1. Periodinius vyksmus apibūdina kaip svyravimus ir bangas. Paaiškina periodinius vyksmus apibūdinančius pagrindinius parametrus: amplitudę, dažnį, periodą, bangos ilgį, sklidimo greitį.

 

6.1. Paaiškina periodinius vyksmus apibūdinančius parametrus: fazę, bangos paviršių.

 

Apibūdinti laisvuosius ir priverstinius svyravimus, nusakyti rezonanso reiškinį.

 

Apibūdinti garso bangas.

6.2. Apibūdina laisvuosius ir priverstinius svyravimus, nusako rezonanso reiškinį, pateikia jų pasireiškimo ir taikymo buityje bei technikoje pavyzdžių.

6.2. Apibūdina harmoninius svyravimus. Nusako mechaninių svyravimų ir elektromagnetinių virpesių panašumus bei skirtumus. Analizuoja matematinę švytuoklę ir virpesių kontūrą, paaiškina energijos virsmus juose.

 

 

Apibūdinti kintamąją elektros srovę ir jos taikymą.

 

Apibūdinti elektromagnetinių bangų skalę.

6.3. Skiria bangas, sklindančias tampriose terpėse ir vakuume. Apibūdina skersines ir išilgines bangas. Apibūdina garso greitį įvairiose terpėse, garso stiprį ir aukštį. Nurodo, kur taikomas ultragarsas.

 

6.3. Nusako bangų interferenciją ir difrakciją. Nusako akustikos pagrindus.

 

 

Nusakyti ir taikyti geometrinės optikos dėsnius. Apibūdinti lęšius ir jų taikymą.

6.4. Paaiškina, kas yra kintamoji srovė, jos stiprio bei įtampos efektinės vertės, nurodo, kaip ji taikoma buityje ir technikoje. Saugiai naudojasi buitiniais ir paprasčiausiais elektros matavimo prietaisais.

6.4. Apibūdina aktyviąją ir reaktyviąją (induktyviąją ir talpinę) varžas. Aiškina kintamosios srovės generatoriaus, variklio, transformatoriaus veikimą, elektros gamybos principus, jos perdavimo bei efektyvaus naudojimo problemas.

 

 

 

 

 

6.5. Apibūdina elektromagnetinį lauką, jo sklidimą vakuume ir terpėse. Paaiškina elektromagnetinių bangų skalę, pateikia šių bangų taikymo telekomunikacijos priemonėse, moksle ir pramonėje pavyzdžių.

6.5. Radijo bangas, šiluminius (infraraudonuosius) spindulius, šviesą, ultravioletinius, rentgeno ir gama spindulius apibūdina kaip elektromagnetines bangas. Apibūdina elektromagnetinį lauką, elektromagnetinio ryšio principą, jo taikymą šiuolaikinės telekomunikacijos sistemose. Apibūdina kosminius spindulius.

 

 

 

6.6. Nusako šviesos spindulio sąvoką, tiesiaeigį šviesos sklidimą, jos atspindžio ir lūžimo dėsnį, apibūdina lūžio rodiklį. Paaiškina atvaizdo susidarymą plokščiajame veidrodyje, spindulių eigą per glaudžiamąjį ir sklaidomąjį lęšius, lęšio formulę. Nubraižo lęšiais gaunamus atvaizdus. Išmano svarbiausių optinių prietaisų (lupos, akies, akinių) veikimą.

6.6. Apibūdina  visiškąjį vidaus atspindį. Paaiškina spindulių eigą prizmėje. Nusako, kaip lęšio laužiamoji geba priklauso nuo lęšio paviršių kreivumo spindulių ir medžiagos, iš kurios jis pagamintas. Išmano optinių prietaisų (fotoaparato, projekcinio aparato, žiūronų) veikimą.

 

 

 

 

6.7. Nusako šviesos dualizmą. Paaiškina bangines šviesos savybes, analizuoja šviesos interferenciją, difrakciją ir dispersiją. Pateikia šviesos banginių savybių pasireiškimo gamtoje, taikymo technikoje pavyzdžių, paaiškina difrakcinės gardelės veikimą. Apibūdina šviesos poliarizaciją.

 

7. Dalelių fizika, kvantai

Nusakyti šviesos dualizmą.

 

Apibūdinti ir taikyti fotoefekto dėsningumus.

 

 

7.1. Nusako klasikinės fizikos istorinį ir fizikinį aspektą. Pateikia reiškinių, prieštaraujančių klasikinės fizikos teiginiams, pavyzdžių. Skiria mikropasaulio savitus dėsningumus, nusako jų ryšį su makroskopiniais reiškiniais. Apibūdina kvantinės fizikos kaip vienos pagrindinių XX a. teorijų svarbą.

 

7.1. Nusako kvantinės fizikos objektą.

 

 

Apibūdinti radioaktyvumą ir žinoti apsaugos nuo radioaktyviosios spinduliuotės būdus.

7.2. Pateikia šviesos kvantinių savybių pavyzdžių. Apibūdina fotoefekto dėsningumus. Nusako šviesos dualizmą, daleles kaip bangas, jų pasireiškimą mikro- ir makropasaulyje.

7.2. Aiškina atomų ir šviesos kvantines savybes. Aiškina Einšteino lygtį fotoefektui. 

 

Apibūdinti branduolio ryšio energiją, branduolinės energijos kilmę, jos taikymo pranašumus ir ekologinius aspektus.

 

 

7.3. Apibūdina radioaktyvumą kaip nestabilių branduolių savybę, skiria alfa, beta ir gama radioaktyviąją spinduliuotę. Apibūdina atomo branduolių ryšio energiją, masės defektą, nusako Einšteino masės ir energijos ryšio formulę (E=mc2). Aiškina branduolinės energijos kilmę, jos taikymo pranašumus ir ekologinius aspektus.

 

7.3. Aiškina radioaktyviuosius izotopus, branduolines reakcijas, branduolių dalijimąsi (skilimą) ir sintezę, šių vyksmų paplitimą gamtoje (Žemėje ir Visatoje). Apibūdina branduolines jėgas.

 

 

7.4. Nurodo, kokie yra pagrindiniai radioaktyvumo matavimo metodai ir prietaisai, naudojami technikoje, aplinkosaugoje, kaip radioaktyvumas taikomas medicinoje, technikoje, geologijoje, archeologijoje. Nusako radioaktyviosios taršos problemas, radioaktyviosios spinduliuotės biologinį veikimą.

7.4. Skiria branduolinių (atominių) reaktorių tipus, nurodo, kaip jie naudojami pramonėje ir technikoje.

 

 

 

7.5. Nusako šviesos emisiją ir sugertį, paaiškina ištisinį ir linijinį spektrus, išmano spektrinės analizės pagrindus, nurodo, kur ji taikoma. Paaiškina šiuolaikinių šviesą spinduliuojančių įrenginių fizikinius principus, nurodo jų savybes.

 

8. Šiuolaikinės astronomijos pagrindai

Apibūdinti fizikos ir kitų mokslų, tiriančių Žemę ir Visatą, ryšį.

 

Apibūdinti Saulės sistemą.

 

Apibūdinti žvaigždes,

8.1. Apibūdina fizikos ir kitų mokslų, tiriančių Žemę ir Visatą, ryšį.

8.1. Apibūdina fizikos mokslo įtaką kitiems mokslams (geologijai, geografijai, geofizikai, astronomijai, kosmologijai ir kt.), tiriantiems Žemę ir Visatą. Apibūdina naujų fizikos eksperimento ir teorijos laimėjimų taikymą astronomijoje ir moksluose, tiriančiuose Žemę.

 

 

galaktikas.

 

Apibūdinti Visatos evoliuciją, kosmoso tyrimo problemas, kosminių kelionių reikšmę.

8.2. Apibūdina Saulės sistemą, Žemės sandaros ypatumus, jos atmosferą, Mėnulio įtaką, Saulės ir Mėnulio užtemimus.

8.2. Apibūdina svarbiausias fizikines Žemės savybes, jos gelmių ir atmosferos sandarą, magnetinį lauką. Paaiškina Mėnulio judėjimą.

 

 

 

8.3. Apibūdina planetas, jų palydovus, žvaigždes, galaktikas. Pažįsta pagrindinius žvaigždynus.

8.3. Apibūdina kometas, planetų ir žvaigždžių vidaus sandarą, žvaigždžių energijos šaltinius, evoliuciją. Skiria žvaigždžių tipus, nusako žvaigždžių spektrų įvairovės priežastis. Nurodo Saulės kaip žvaigždės svarbiausias savybes. Apibūdina Paukščių Tako galaktiką ir kitas galaktikas, nusako kosminių kūnų įvairovę.

 

 

 

8.4. Apibūdina Visatos evoliuciją, kosmoso tyrimo problemas, kosminių kelionių reikšmę.

 

8.4. Aiškina Visatos medžiagos ir galaktikų susidarymą. Nusako Visatos kilmės, gyvybės Visatoje problemą. Apibūdina šiuolaikinių fizikinių eksperimentų svarbą tiriant kosmosą, kosminių skrydžių reikšmę tiriant Žemę ir kosmosą.